Šįkart nusprendžiau brūkštelti apie tokį daiktą - kritiką. Manau kiekvienas žinote, su kuo pateikiamas ir valgomas, bet aš kaip visada rašysiu objektyvias mintis. Jeigu kam nors kas nors nepatiks, viršuje yra KONTAKTAI.
Atidaręs puslapį susilaukiau netgi pagyrimų, kad gražus vienas ar kitas darbas, o man tenka rausti iš gėdos, kad nelabai kokius darbus sudėjau. Pasiteisinimas gal būtų toks, kad ne visus gerus darbus iš visų kampų įmanoma susirinkt, o pagrindą sudaro darbai iš gilios jaunystės ir nepatyrimo :)
Žinoma, malonu, kai kažkas įvertina darbą, bet manau pats svarbiausias veiksnys, įtakojantis ir raginantis dar labiau stengtis - kritika. Kaip tik jos ir trūksta, nes kai žmogus išsako nuomonę, kas jam patinka arba ne, galiu susidaryti vaizdą kuria linkme reikia tobulėti, kokių klaidų nedaryti ir pan., bet nereiškia, kad dabar turit visi pradėti vieni kitus kritikuoti patarinėti ir kitaip kišti savo trigrašį. Tiesą sakant, rimtą kritiką AŠ išsakau tuomet,kai esu 99.9 proc. užtikrintas, jog aš esu teisus. Pykit/nepykit gal dažnai galiu skaudinti žmones, bet nemaloni teisybė, pasakyta į akis yra daug malonesnė nei girdėti apkalbas iš kitų žmonių.
Kitas labai svarbus veiksmas - išklausymas,visada stengtis išklausyti kritiką (ji ne visuomet yra maloni) ir mokėti ją priimti. Nes jeigu ne, tai žmogus yra silpnas ir lengvai pažeidžiamas .Kaip kad vienas pvz iš pastarųjų dienų,kurio neminėsiu. Tik nesuprantu vieno dalyko,kodėl žmonės bijo kritikos - tai labai sveikas dalykas. Net dėstytojų išsakyta nuomonė yra kritika ir tik mes patys galim ja pasinaudot arba per vieną ausį įleisti per kitą išleist.
Pats svarbiausias akcentas ir mano nemėgstamiausias - subinlaižystė. Kuomet kritika tampa beverčiais pagyrimais. O kaip žinome nuo perdėtų pagyrų žmonės išlempa, pasipučia kaip balionai ir galvoja, kad jų viršūnė jau pasiekta ir galima ramiai miegoti ant laurų. Bet "pyst" ir atsiranda drąsuolis/-ė ,kurie perspjauna taip šlapiai, kad ir lieki prilipęs ant tų savo laurų toliau miegoti... Užduosiu retorinį klausimą: koks jūsų megstamiausias ,tarkim, dailininkas Lietuvoje? Ne M.K.Čiurlionis, bet kad būtų gyvas ir kvėpuojantis bent !?! jo, matau, kad susimąstėt :D aš irgi :))
Tai va, galbūt tiek ir užteks pasvarstymų.
Atidaręs puslapį susilaukiau netgi pagyrimų, kad gražus vienas ar kitas darbas, o man tenka rausti iš gėdos, kad nelabai kokius darbus sudėjau. Pasiteisinimas gal būtų toks, kad ne visus gerus darbus iš visų kampų įmanoma susirinkt, o pagrindą sudaro darbai iš gilios jaunystės ir nepatyrimo :)
Žinoma, malonu, kai kažkas įvertina darbą, bet manau pats svarbiausias veiksnys, įtakojantis ir raginantis dar labiau stengtis - kritika. Kaip tik jos ir trūksta, nes kai žmogus išsako nuomonę, kas jam patinka arba ne, galiu susidaryti vaizdą kuria linkme reikia tobulėti, kokių klaidų nedaryti ir pan., bet nereiškia, kad dabar turit visi pradėti vieni kitus kritikuoti patarinėti ir kitaip kišti savo trigrašį. Tiesą sakant, rimtą kritiką AŠ išsakau tuomet,kai esu 99.9 proc. užtikrintas, jog aš esu teisus. Pykit/nepykit gal dažnai galiu skaudinti žmones, bet nemaloni teisybė, pasakyta į akis yra daug malonesnė nei girdėti apkalbas iš kitų žmonių.
Kitas labai svarbus veiksmas - išklausymas,visada stengtis išklausyti kritiką (ji ne visuomet yra maloni) ir mokėti ją priimti. Nes jeigu ne, tai žmogus yra silpnas ir lengvai pažeidžiamas .Kaip kad vienas pvz iš pastarųjų dienų,kurio neminėsiu. Tik nesuprantu vieno dalyko,kodėl žmonės bijo kritikos - tai labai sveikas dalykas. Net dėstytojų išsakyta nuomonė yra kritika ir tik mes patys galim ja pasinaudot arba per vieną ausį įleisti per kitą išleist.
Pats svarbiausias akcentas ir mano nemėgstamiausias - subinlaižystė. Kuomet kritika tampa beverčiais pagyrimais. O kaip žinome nuo perdėtų pagyrų žmonės išlempa, pasipučia kaip balionai ir galvoja, kad jų viršūnė jau pasiekta ir galima ramiai miegoti ant laurų. Bet "pyst" ir atsiranda drąsuolis/-ė ,kurie perspjauna taip šlapiai, kad ir lieki prilipęs ant tų savo laurų toliau miegoti... Užduosiu retorinį klausimą: koks jūsų megstamiausias ,tarkim, dailininkas Lietuvoje? Ne M.K.Čiurlionis, bet kad būtų gyvas ir kvėpuojantis bent !?! jo, matau, kad susimąstėt :D aš irgi :))
Tai va, galbūt tiek ir užteks pasvarstymų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą