Šįkart pasakojimo stilistika šiek tiek skirsis nuo tradicinės. Karšta, saulės daug, ežeriukai - smagu.
Parašysiu vieną tikrų tikriausią įvykį, kurį asmeniškai ir su visom detalėm pasakojo artimas draugas. Pabandysiu tiksliai perteikti visą nuotaiką, mintis, jausmus - viską rašysiu pirmuoju asmeniu, kad būtų įdomiau skaityti. Leidimą pasakoti turiu, su tikslu, kad žmonės pamąstytų, kas būtų, jeigu būtų.
Pamenu tą vasarą, beveik tokia pati kaip ši, viskas įvyko prieš keletą metų, berods keturis ar penkis. Senokai, bet viskas dar ir dabar stovi akyse, o kai prisimenu, šaltas prakaitas nukrečia mane.
Ta vasara buvo paskutinė prieš žengiant į abitūros džiaugsmus, tad beveik paskutinis pasispardymas gimtuosiuose namuose. Gyvenau labai gražioje vietoje, vilniečiai vadintų "ežerų kraštu", o mums tai kasdienybė. Vasarą gavau darbo (kaip ir kiekvieną): važinėdavau po miestelį ir darydavau žmonėms įvairius ūkio darbus. Kadangi sutrinam ir sušutusiam nusisbosdavo važinėt, per pietų pertaukėlę nulėkdavau pasimaudyti šalia įrengtame paplūdymyje, jei jį taip galima vadinti, ir tai tapo kasdieninė tradicija.
Kita tradicija - krepšnis, koks lietuvis, o nežais krepšinio, tad mes su "chebryte" vakarais palošę vėl varydom maudytis, ir taip kiekvieną vakarą. Kadangi bažnytkaimis, o jame nelabai yra ką vikti, pripratom dviese arba trise su draugais lėkti prie kitapus ežero esančio lieptelio, kuris buvo gan neblogai iškeltas ir tai atitiko mūsų jaunatvišką entuziazmą šokinėti nuo jo, pasistatydavom muilinę (fotoaparatą) ir filmuodavom, kas "šūstriau" nušoks. Būvo tikrai smagu pasijuokti vienas iš kito, pasėdėti gamtoje ir skirstytis namo. Tai truko kokį mėnesį, nes prasidėjo mokslo metai. Kaip bebūtų keista laiko rasdavom ir po pamokų. Abu gyvenom netoli ežero, problemų susitikt nebuvo. Susitikdavom, pašokinėdavom ir skirstydavomės namų darbų daryti.
Kaip dabar atsimenu išaušo rugsėjo 6 - oji, eilinė diena mokykloje, man kaip abiturientui, atsirado langų ir visokių kitų užsiėmimų (pasitrinti su mergaite mokykloj koridoriais ir pan.). Gyvenau dar vasaros ritmu ir kažką naudingo veikti tiesiog tingėjau, manau suprantat apie ką aš. Žinoma, masčiau "būtų keista jei šiandien nevarytume maudytis", ir tokius planus kurpiau jau nuo ryto. Parašiau draugui, tas kažkaip spyriojosi, nes namų darbų daug, bet sutarėm vistiek varyt, bent trumpam. Grįžau namo apie 14.30 val. susimečiau, ką reikia ir kaip visada nepamiršau kameros. Beeinant link sutarto taško, draugas parašė, kad neatvarys, mama užraukė ir neleido dėl pirmųjų pažymių. Na ką padarysi, buvau jau apsisukęs grįžti, bet pagalvoju, kad viską susidėjau, varau vienas. Taip ir padariau.
Tą dieną buvo truputį vėsoka, juk jau ruduo, prieš išeinant termometras rodė apie 16 laipsnių šilumos, o dar žvarbokas ir gan stiprus vėjas ir protarpiais išlendanti saulė neitin šildė, bet fanatiškai nusprendžiau šokti nuo liepto. Atėjęs persirengiau (nendrynuose), išsitraukiau muilinę, nustačiau filmavimo režimą, tik nepamenu ar prieš tai buvau jau šokęs ar ne. Nukreipiau kamerą į ta pusę kaip visada, ežero vanduo bangavo, raibuliavo, nuspaudžiau, kad filmuotų ir išsibėgėjęs lieptu visomis jėgomis atsispyriau ir įkvėpiau, žinoma, šuolis buvo tiek į aukštį, tiek į tolį, o žvarbus vėjas tik sutrukdė. Bešokant ore pajutau, kad kažkaip netaip leidžiuosi, biškį kreivai...panirau po vandeniu...Mano nelaimei vanduo bangavo ne tik paviršiuje bet ir giliau, todėl nespėjus išsitiesti ir plaukti į viršų, pagavusi srovė mestelėjo kojas į priekį...inkstintyviai įsiurbiau vandens, pradėjau springti - skęsti, aplink nebuvo nė vieno žmogaus, tik prieš šokant tolumoje miškely girdėjau, kad kažkas geria...Po muistymosi vandenyje pavyko išnirti, įkvėpti šiek tiek oro, kadangi banguojantis vanduo ir vėjas darė savo, sunkiai sekėsi pradėti plaukti, o dar baimė... Po keletos panirimų, galvojau, kad viskas baigta - pabaiga, dar truputis ir viskas baigta...Jėgų nebebuvo, išniręs šaukiau "padėkit", vanduo mane nešė tolyn nuo kranto. Panirau po vandeniu, susigūžiau į kamuoliuką ir atsispyriau varlyte vandenyje, pagaliau...Paskutines jėgas sukaupęs pradėjau plaukti (muistytis) link liepto, nes suvokiau, kad jis arčiau ir bus už ko pagriebti ir laikytis. Taip ir padariau, o tuo metu kamera viską filmavo... Vos ne vos išbridau į krantą. Nurimau, nes adrenalino dozė buvo gan stipri. Atsistojęs žiūrėjau į ežerą, nieko aplink nebuvo, paėmiau muilinę, viską peržiūrėjęs ištryniau tuos vaizdus. Stovėjau ir meldžiausi, dėkojau Viešpačiui, kad esu gyvas ir maldą sukalbėjau, berods "Tėve mūsų...".
Besirengdamas mąsčiau, kad tai galėjo būti paskutinė mano diena: o Dieve, tėvai, mergina, draugai...kas tada būtų buvę. Mąsčiau apie patį blogiausia, kas galėjo nutikti. Ypač supratau, kokią klaidą padariau, kad tik vienas žmogus žinojo...Būtų ieškoję, neradę...Pagriebęs telefoną su džiaugsmu, gal kiek naivoku džiaugsmu, iš tos laimės parašiau draugei, ką jai jaučiu, žinoma, jai nieko nesakiau, bet tai buvo naujas mano gimtadienis. Nuo to laiko vengiu vandens ir kitus sudrausminu, plaukiu ten, kur žinau dugną, žinau, kad kas nors padės ir būsiu ne vienas. Gyvenimas pati brangiausia dovana.
Karts nuo karto vis sugrįžtu, apmąstau tą situaciją, kas dabar butų jei manęs nebūtų: tėvai verktų pamatę nuotrauką, prisiminę ir nieko nėra baisiau, kaip laidot savo vaiką, merginai šokas,ašaros,tuštuma, draugams - skaudi pamoka, gailestis, prisiminimai... Dabar nebūčiau baigęs universiteto, neturėčiau draugų ir būčiau dingęs kaip skaudi gyvenimo pamoka iš kurios kažin ar kas nors pasimokins...
Baigiau draugo pasakojimą. Nusprendžiau parašyti jo istoriją vien dėl to, kad šiuo metu nuskęsta labai daug jaunimo, kurie kartais nepamąsto ne tik apie save, bet ir apie kitus ir rizikuodami bando kažką įrodyti, o apie vyresniuosius net nekalbu, kurie mato, kad kažkieno neprižiūrimi vaikai maudosi ir nesudraudžia, lieka abejingi viskam ir toliau savo nosies nemato...
Parašysiu vieną tikrų tikriausią įvykį, kurį asmeniškai ir su visom detalėm pasakojo artimas draugas. Pabandysiu tiksliai perteikti visą nuotaiką, mintis, jausmus - viską rašysiu pirmuoju asmeniu, kad būtų įdomiau skaityti. Leidimą pasakoti turiu, su tikslu, kad žmonės pamąstytų, kas būtų, jeigu būtų.
Pamenu tą vasarą, beveik tokia pati kaip ši, viskas įvyko prieš keletą metų, berods keturis ar penkis. Senokai, bet viskas dar ir dabar stovi akyse, o kai prisimenu, šaltas prakaitas nukrečia mane.
Ta vasara buvo paskutinė prieš žengiant į abitūros džiaugsmus, tad beveik paskutinis pasispardymas gimtuosiuose namuose. Gyvenau labai gražioje vietoje, vilniečiai vadintų "ežerų kraštu", o mums tai kasdienybė. Vasarą gavau darbo (kaip ir kiekvieną): važinėdavau po miestelį ir darydavau žmonėms įvairius ūkio darbus. Kadangi sutrinam ir sušutusiam nusisbosdavo važinėt, per pietų pertaukėlę nulėkdavau pasimaudyti šalia įrengtame paplūdymyje, jei jį taip galima vadinti, ir tai tapo kasdieninė tradicija.
Kita tradicija - krepšnis, koks lietuvis, o nežais krepšinio, tad mes su "chebryte" vakarais palošę vėl varydom maudytis, ir taip kiekvieną vakarą. Kadangi bažnytkaimis, o jame nelabai yra ką vikti, pripratom dviese arba trise su draugais lėkti prie kitapus ežero esančio lieptelio, kuris buvo gan neblogai iškeltas ir tai atitiko mūsų jaunatvišką entuziazmą šokinėti nuo jo, pasistatydavom muilinę (fotoaparatą) ir filmuodavom, kas "šūstriau" nušoks. Būvo tikrai smagu pasijuokti vienas iš kito, pasėdėti gamtoje ir skirstytis namo. Tai truko kokį mėnesį, nes prasidėjo mokslo metai. Kaip bebūtų keista laiko rasdavom ir po pamokų. Abu gyvenom netoli ežero, problemų susitikt nebuvo. Susitikdavom, pašokinėdavom ir skirstydavomės namų darbų daryti.
Kaip dabar atsimenu išaušo rugsėjo 6 - oji, eilinė diena mokykloje, man kaip abiturientui, atsirado langų ir visokių kitų užsiėmimų (pasitrinti su mergaite mokykloj koridoriais ir pan.). Gyvenau dar vasaros ritmu ir kažką naudingo veikti tiesiog tingėjau, manau suprantat apie ką aš. Žinoma, masčiau "būtų keista jei šiandien nevarytume maudytis", ir tokius planus kurpiau jau nuo ryto. Parašiau draugui, tas kažkaip spyriojosi, nes namų darbų daug, bet sutarėm vistiek varyt, bent trumpam. Grįžau namo apie 14.30 val. susimečiau, ką reikia ir kaip visada nepamiršau kameros. Beeinant link sutarto taško, draugas parašė, kad neatvarys, mama užraukė ir neleido dėl pirmųjų pažymių. Na ką padarysi, buvau jau apsisukęs grįžti, bet pagalvoju, kad viską susidėjau, varau vienas. Taip ir padariau.
Tą dieną buvo truputį vėsoka, juk jau ruduo, prieš išeinant termometras rodė apie 16 laipsnių šilumos, o dar žvarbokas ir gan stiprus vėjas ir protarpiais išlendanti saulė neitin šildė, bet fanatiškai nusprendžiau šokti nuo liepto. Atėjęs persirengiau (nendrynuose), išsitraukiau muilinę, nustačiau filmavimo režimą, tik nepamenu ar prieš tai buvau jau šokęs ar ne. Nukreipiau kamerą į ta pusę kaip visada, ežero vanduo bangavo, raibuliavo, nuspaudžiau, kad filmuotų ir išsibėgėjęs lieptu visomis jėgomis atsispyriau ir įkvėpiau, žinoma, šuolis buvo tiek į aukštį, tiek į tolį, o žvarbus vėjas tik sutrukdė. Bešokant ore pajutau, kad kažkaip netaip leidžiuosi, biškį kreivai...panirau po vandeniu...Mano nelaimei vanduo bangavo ne tik paviršiuje bet ir giliau, todėl nespėjus išsitiesti ir plaukti į viršų, pagavusi srovė mestelėjo kojas į priekį...inkstintyviai įsiurbiau vandens, pradėjau springti - skęsti, aplink nebuvo nė vieno žmogaus, tik prieš šokant tolumoje miškely girdėjau, kad kažkas geria...Po muistymosi vandenyje pavyko išnirti, įkvėpti šiek tiek oro, kadangi banguojantis vanduo ir vėjas darė savo, sunkiai sekėsi pradėti plaukti, o dar baimė... Po keletos panirimų, galvojau, kad viskas baigta - pabaiga, dar truputis ir viskas baigta...Jėgų nebebuvo, išniręs šaukiau "padėkit", vanduo mane nešė tolyn nuo kranto. Panirau po vandeniu, susigūžiau į kamuoliuką ir atsispyriau varlyte vandenyje, pagaliau...Paskutines jėgas sukaupęs pradėjau plaukti (muistytis) link liepto, nes suvokiau, kad jis arčiau ir bus už ko pagriebti ir laikytis. Taip ir padariau, o tuo metu kamera viską filmavo... Vos ne vos išbridau į krantą. Nurimau, nes adrenalino dozė buvo gan stipri. Atsistojęs žiūrėjau į ežerą, nieko aplink nebuvo, paėmiau muilinę, viską peržiūrėjęs ištryniau tuos vaizdus. Stovėjau ir meldžiausi, dėkojau Viešpačiui, kad esu gyvas ir maldą sukalbėjau, berods "Tėve mūsų...".
Besirengdamas mąsčiau, kad tai galėjo būti paskutinė mano diena: o Dieve, tėvai, mergina, draugai...kas tada būtų buvę. Mąsčiau apie patį blogiausia, kas galėjo nutikti. Ypač supratau, kokią klaidą padariau, kad tik vienas žmogus žinojo...Būtų ieškoję, neradę...Pagriebęs telefoną su džiaugsmu, gal kiek naivoku džiaugsmu, iš tos laimės parašiau draugei, ką jai jaučiu, žinoma, jai nieko nesakiau, bet tai buvo naujas mano gimtadienis. Nuo to laiko vengiu vandens ir kitus sudrausminu, plaukiu ten, kur žinau dugną, žinau, kad kas nors padės ir būsiu ne vienas. Gyvenimas pati brangiausia dovana.
Karts nuo karto vis sugrįžtu, apmąstau tą situaciją, kas dabar butų jei manęs nebūtų: tėvai verktų pamatę nuotrauką, prisiminę ir nieko nėra baisiau, kaip laidot savo vaiką, merginai šokas,ašaros,tuštuma, draugams - skaudi pamoka, gailestis, prisiminimai... Dabar nebūčiau baigęs universiteto, neturėčiau draugų ir būčiau dingęs kaip skaudi gyvenimo pamoka iš kurios kažin ar kas nors pasimokins...
Baigiau draugo pasakojimą. Nusprendžiau parašyti jo istoriją vien dėl to, kad šiuo metu nuskęsta labai daug jaunimo, kurie kartais nepamąsto ne tik apie save, bet ir apie kitus ir rizikuodami bando kažką įrodyti, o apie vyresniuosius net nekalbu, kurie mato, kad kažkieno neprižiūrimi vaikai maudosi ir nesudraudžia, lieka abejingi viskam ir toliau savo nosies nemato...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą